Autorius: Tulasi tarnas

Kai Viešpaties Višnu tarnai pamato ugnį, kurioje dega Tulasi medis, jie tuoj pat ateina pasiimti į dvasinį pasaulį žmogaus, kurio kūnas deginamas. Jamarajos pasiuntiniai neateis į vietą, kur dega Tulasi medis. 

Žmogus, kurio kūnas sudeginamas Tulasi ugnyje, patenka į dvasinį pasaulį, o pakeliui pusdieviai apipila jį gėlėmis. Kai Viešpats Višnu ir Viešpats Šiva pamato jį keliaujantį į dvasinį pasaulį, Jie džiaugiasi ir jį laimina, o Viešpats Krišna išeina ir, paėmęs jį už rankos, nusiveda į savo buveinę.

Pātāla-Khanda iš Padma Purana.

Šāstrose kalbama apie Tulasi kramtymą. Tai matome „Šri Čaitanja-čaritamritoje“, aprašant visiškai atsidavusios, buvusios prostitutės, pasiekusios  Haridaso Ṭhākuros, puolusiųjų išvaduotojo, malonę, vėlesnio gyvenimo sadhaną: 

tulasi sevana kare, carvana, upavasa

indriya-damana haila, premera prakasa

„Ji tarnavo Tulasi, kramtė Ją [lapus] ir taip pat pasninkavo.“

„Taip ji suvaldė savo jausmus, ir joje išsivystė meilė Dievui.“ (Antya 3.141). 

[BBT leidime pateikiama alternatyvi šios eilutės interpretacija.] 

„Kai kas nors valgo Tulasi su malonumu, jis padaro žaizdas Jos kūnui, bet jei kas nors kramto Tulasi tarnaudamas (sevonmukhatā), tai Tulasi malone galima pasiekti kṛṣṇa-premą.”

Tas, kuris uždega ugnelę, skirtą paaukoti Viešpačiui Krišnai, su Tulasi medžio gabalėliu, gaus tą pačią naudą, kaip ir tas, kuris paaukotų Viešpačiui Krišnai dešimt milijonų ugnelių. 

Tulasi Mahatmya sako, kad nėra nieko brangesnio Krišnai nei tas, kuris uždega ghi lempą su sausa Tulasi šaka Jo malonumui.

Pātāla-Khanda iš Padma Purana.

„Šri Krišna taip myli savo bhaktus, kad yra pasirengęs atsiduoti jiems už Tulasi lapą ir truputi vandens“. Aukščiausiojo Viešpaties bepriežastinis gailestingumas savo bhaktams yra toks didelis, kad net vargingiausias žmogus gali Ji patenkinti, su meile ir atsidavimu paaukodamas Jam gėlę ir šiek tiek vandens. Tai yra meilės ryšys tarp Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų.

Bhagavad-gitoje (9.26) sakoma: patram puspam phalam toyam yo me bhaktya prayacchati: 

„Jei žmogus su meile ir atsidavimu pasiūlys Man lapą, gėlę, vaisių ar vandens, Aš tai priimsiu“.

Jo dieviškoji malonė A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupada

O didysis brahmane, visos kliūtys ir pavojai, kurie ištinka žmogų, palietusį galvą moliu nuo Tulasi medžio šaknų, išsisklaido, ir visos žvaigždės bei planetos tampa juo patenkintos. 

O didysis išminčiau, Viešpats Višnu nepalieka namų, kuriuose auga Tulasi medis ir Tulasi lapai, ir iš tų, kuriuose imamas molis nuo Tulasi medžio šaknų. 🌱 

Hari Bhakti Vilasa 9. 185-186

„Gyvosios būtybės, priskiriamos dživa-tatvoms arba šakti-tatvoms, gali priimti Viešpačiui paaukotus Tulasi lapus. Jei šakti arba dživa-tatvoms aukojama bhoga, ant jos galima dėti Tulasi lapus, nes bhaktai prieš valgydami visada paaukoja juos Krišnai“ 

(Laiškas iš Šrilos Prabhupados, 1970 m. balandžio 7 d., Los Andželas).

Net jei labiausiai nuodėmingas medžiotojas suvalgo Tulasi lapą ir po to miršta, visos jo kūne esančios nuodėmės virsta pelenais. Kaip balkšvas ir juosvas vanduo (Gangos ir Jamunos vanduo) pašalina visas nuodėmes, taip ir balta (žalia) ir juoda (shyama) Tulasi pašalina visas nuodėmes, o jei jis suvalgo šiuos lapus (prieš tai juos paaukojęs Viešpačiui Krišnai), visi jo troškimai bus tobulai įgyvendinti.

bhaksitam lubdhakenapi patram tulasi sambhavam |

pascad distantam apanno bhasmi bhutam kalevaram |

sita sitam yatha niram sarva papa ksayavaham |

tatha ca tulasi patram prasitam sarva kamadam |

(Hari bhakti vilasa 9/213,214 iš Skanda Purana pokalbio tarp Vasištos ir karaliaus Mandhatos)

„Dalykai, kurie maitina praktikuojančiojo bhāvą, vadinami uddīpanomis arba stimulais. 

Tai tokie dalykai kaip Krišnos savybės, pramogos, papuošalai, Jo šypsena, Jo kūno kvapas, Jo fleita, varpeliai ant kojų, kriauklė, Jo pėdų simboliai , Jo dhāma, Tulasī, bhaktai ir švenčių dienos, tokios kaip Janmāṣṭamī ir Ekādašī.“

smitāṅga-saurabhe vaṃśa-śṛṅga-nūpura-kambavaḥ | 

padāṅka-kṣetra-tulasī-bhakta-tad-vāsarādayaḥ

«Bhakti-rasamrita-sindhu» 2.1.302

Šiandien gavau laišką iš bhaktų iš Melburno, kuriame teigiama, kad jie aptiko raudonų erkių ant savo Tulasi augalų. Jie nori sužinoti, ar vis dar galima aukoti lapus Dievybėms. 

Aš paklausiau Prabhupados apie tai ir jis pasakė: „Taip, Tulasi galima siūlyti bet kokioje būklėje. Tulasi niekada nebūna bloga“. 

Hari Šauri das 

Transcendentinis dienoraštis v.4

Taip, būtinai. Nepriklausomai nuo lempos tipo ir galios. Ir tik visiškai išdžiūvus lapams, lempą vėl galima įjungti. 

Vandens lašeliai ant augalų lapų, veikiami saulės spindulių, gali veikti kaip lęšiai, sufokusuojantys spindulius ir sukeliantys nudegimus.

Jei taip atsitiks vasarą, o Tulasi stovi po ryškia saule ant palangės ar lauke, purkškite anksti ryte arba dieną (bet ne karštyje!), bet vėlgi – išneškite iš saulės, palaukite, kol lapai visiškai išdžius, ir tik tada vėl išneškite ant saulės. Ne sezono metu saulė tokios įtakos nedaro, o jei Tulsi stovi prie lango, užtenka tik išjungti lempą.