J.M. Govinda
Netrukus po to, kai persikėlėme į McKinley gatvės šventyklą, Srimate Tulasi Devi pamalonino mus savo buvimu. Nuo tada, kai 1967 m. buvome Niujorke su Šrila Prabhupada, aš stengiausi daugiau sužinoti apie Tulasi Devi. Aš dažnai žavėjausi Šrilos Prabhupados aukso spalvos Tulasi džapa karoliukais, nugludintais ir švytinčiais po tiek metų kartojimo.
Tuo metu dar turėjome didelius raudonus medinius hipių karoliukus. Jie buvo mūsų iniciacijos karoliukai, todėl aš juos vis dar branginu, bet jie buvo tokie sunkūs ir gremėzdiški! Jei plėšikas bandytų jus apiplėšti Niujorko gatvėse, tie karoliukai netgi galėtų pasitarnauti kaip ginklas!
Taigi mes su Goursundaru nuėjome į Indijos importo parduotuvę Niujorke ir ieškojome Tulasi karoliukų. Vienas malonus indų džentelmenas mums pardavė du japa karoliukų rinkinius, jau suvertus 108 karoliukais, ir patikino, kad tai tikrai Tulasi. Žinoma, taip nebuvo. Susijaudinę nuvežėme juos Šrilą Prabhupadai į jo butą Niujorke ir parodėme jam savo naujus „Tulasi“ karoliukus. Jis įdėmiai pažvelgė į juos, vartydamas jas savo rankose tai į vieną pusę, tai į kitą ir pasakė: „Ne, tai ne Tulasi“. Vėliau sužinojau, kad tai raudonmedžio karoliukai iš Indijos. Jis vis tiek kartojo ant jų, ir jie buvo puikus patobulinimas iš didžiųjų raudonųjų.
Bet aš visada stengiausi sužinoti daugiau apie Tulasi Devi. 1967 m. vasarą Goursundar ir aš iliustravome Haridas Thakur istoriją žurnalui „Atgal pas Dievą“, kol Šrila Prabhupada buvo Indijoje. Ir mano smalsumas dar labiau išaugo.
Vėliau, kai keliavome su Šrila Prabhupada visus 1968 m., aš dažnai turėjau galimybę pamatyti jo auksinius Tulasi džapos karoliukus. Kartais tvarkydama jo kambarį ar klodama lovą rasdavau juos gulinčius ant jo stalo ar lovos, šiek tiek pakibusius iš jo karoliukų maišelio. Nuo tada kai paliečiau juos, kad juos pajudinčiau, visada troškau Tulasi karoliukų.
Kai persikėlėme arčiau universiteto, dažnai eidavau į East West Center biblioteką tyrinėti ir ieškoti šventų tekstų. Ten radau Šrilos Bhaktisiddhantos Saraswati Thakur, Srila Bhaktivinoda Thakur ir kitų šventųjų vaišnavų knygas. Taip pat buvo daug mokslinių sanskrito raštų vertimų, tokių kaip Garuda Purana, Višnu Purana ir kt. Tai buvo įdomu Goursundarui, nes jis dabar studijavo sanskrito ir bengalų kalbas ir transliteravo Šrilos Prabhupados Chaitanya Charitamrita. Rytų Vakarų centro biblioteka buvo patrauklių knygų lobynas.
Vieną vakarą, tyrinėdama bibliotekos lentynas, radau knygą „Firmingerior sodininkystė Indijoje“. Ją parašė anglas britų Raj laikais. Joje radau informacijos apie Tulasi Devi auginimą, vadinamą „Šventuoju baziliku“ ir, svarbiausia, su botaniniu pavadinimu – Ocimmum Sanctum. Tai buvo didelis proveržis! Kadangi septintojo dešimtmečio pabaigoje Indija ir JAV bendravo labai mažai, buvo labai sunku ką nors sužinoti ar gauti iš Indijos. Pašto paslauga buvo lėta ir nepatikima, o telefono paslauga buvo beveik pokštas.
1970 m. pradžioje sutikau vieną britę, kuri turėjo nedidelę Indijos importo parduotuvę. Ji keliaudavo pirmyn ir atgal į Indiją gal kartą ar du per metus. Taigi aš nusipirkau prekių iš jos parduotuvės, susidraugavau su ja ir įtikinau ją atvežti man Tulasi sėklų per kitą kelionę į užsienį. Ji man atnešė nedidelį buteliuką su sėklomis, aš atidžiai išstudijavau sodinimo vadovą ir bandžiau jas auginti.Dasi
Tačiau dėl kažkokių priežasčių sėklos nebuvo gyvybingos. Kasdien nusilenkdavome mažiems žaliems ūgliams, besiveržiantiems per dirvą, kad galiausiai suprastume, kad tai tik maži žolės stiebeliai. Taigi aš dar kartą įtikinau britę atvežti man Tulasi sėklų per kitą kelionę į Indiją. Po kelių mėnesių gavau dar vieną mažą buteliuką sėklų ir vėl bandžiau jas auginti. Šį kartą jie užaugo! Ir buvome palaiminti daugybe 💚 širdelės formos sodinukų 🌱, kurie palaipsniui išaugo į mažus Tulasi medžius. Kai jie buvo maždaug šešių colių ūgio, du iš jų nuvežėme pas Šrilą Prabhupadą į Los Andželą, nes vis dar nebuvome tikri dėl jų tapatybės. Kai pastačiau du augalus ant Šrilos Prabhupados stalo, jo akys nušvito tyru džiaugsmu, ir jis sušuko: „Ak, taip, tai Tulasi!”
Tada Šrila Prabhupada pradėjo ilgai pasakoti apie Tulasi Devi, apie tai, kad jos vyras buvo „vienas labai didelis demonas“ ir kaip ji labai atsidavusi Viešpačiui Krišnai. Tačiau pasakodamas istoriją jis sustojo. Jis nedetalizavo visos istorijos detalių, nes galbūt mes nesugebėsime jos suprasti tinkamame dvasiniame kontekste. Tuo metu Iskcon mieste tarp lyderių kilo labai varginanti politinė suirutė. Kadangi buvau Havajuose, nieko apie tai nežinojau, bet vėliau sužinojau, kad Šrila Prabhupada buvo labai sutrikęs. Aš apie visa tai nežinojau, nes mano vizitas su Šrila Prabhupada buvo sutelktas į Tulasi augalus ir tuo metu jo man duotas naujas instrukcijas.
Vėliau jo tarnas man pasakė, kad daug savaičių nematė Šrilos Prabhupados tokio laimingo, ir paragino mane vėl apsilankyti. Po kelerių metų, keliaujant su Šrila Prabhupada į Misisipės Iskono fermą, atsitiko įdomus dalykas. Per Šrilos Prabhupados paskaitą jis paminėjo Tulasi augalus ir kaip jam malonu, kad Tulasi dabar auga visuose centruose. Tada jis pasakė: „Ir aš nusiunčiau jai sėklas“. Akimirką mano mintys susisuko 🤯, tada supratau: „Taip, žinoma, jis man atsiuntė sėklų!“
J.M. Govinda Dasi – Biografija 👈🏻
Straipsnio ORIGINALAS 👈🏻 (anglų kalba)